saab ir vonegutas
Kadaise buvau automobilių prekybos bendrovės savininkas ir vadybininkas Vest Barnsteiblyje, Masačiusetso valstijoje. Bendrovė vadinosi "Cape Code Saab". Ji ir aš netekome darbo prieš trisdešimt trejus metus. Dabar tikiu, kodėl nesėkmė, kadaise ištikusi mane kaip automobilių pardavėją, paaiškina tai, kas antraip būtų likę gili paslaptis: kodėl švedai man taip ir neskyrė Nobelio literatūros premijos. Senas norvegų priežodis: "Švedų pimpiai trumpi, bet ilga atmintis".
Klausykitės: bendrovė Saab tuo metu gamino vienintelį modelį, dvejų durelių sedaną, panašų į VW "vabalą", tik su varikliu priekyje. Durelės buvo savižudiškos: jos atsidarydavo automobilio sukeltų sukūrių kryptymi. Automobilio variklis, skirtingai negu visų kitų, bet kaip jūsų vejapjovės ir pakabinamojo valties motoro, buvo ne keturtaktis, o dvitaktis. Taigi kaskart įpildamas i baką benzino, turėjai įlieti ir skardinę tepalo. Kažkodėl tradicinės orientacijos moterys nenorėdavo to daryti.
Pagrindinis pranašumas, kurį pabrėždavome norėdami įsiūlyti pirkėjui sabą, buvo tas, kad jis galėdavo aplenkti volksvageną, kai abu pradėdavo važiuoti užsidegus žaliam šviesoforo signalui. Bet jeigu jūs ar jūsų antroji pusė pamiršdavote įpilti tepalų paskutinį kart pildamas benziną, jūs su automobiliu tapdavote fejerverkais. Be to, jo buvo varomieji priekiniai ratai, todėl buvo lengviau vairuoti slidžia danga ir galėjai greičiau įveikti posūkius. Ir dar. Kaip pasakė vienas potencialus pirkėjas: "Švedai daro geriausius laikrodžius. Tai kodėl jų automobiliai negali būti geriausi?" Man neliko nieko kita, tik pritarti.
Tais laikais sabas nė iš tolo neprilygo glotniam, galingam keturtakčiui automobiliui, šiandien tapusiam skiriamuoju turtingų, karjerą padariusių jaunuolių ženklu. Jis buvo, galima sakyti, lėktuvų gamyklos inžinierių, niekada anksčiau nekonstravusių automobilių, "šlapias sapnas". Pasakiau "šlapias sapnas"? Įdėmiai klausykitės: sabo prietaisų skydelyje buvo žiedas, sujungtas su grandine, skriemuliais einančia iki variklio skyriaus. Patraukus žiedą, tolimajame gale jis pakeldavo savotišką užuolaidą ant spyruokle valdomo velenėlio, įmontuoto už priekinių grotelių. Įtaiso paskirtis buvo neleisti varikliui atšalti, kol būdavai kur nors nuėjęs. Taigi jei grįždavai gana greitai, variklis iš karto vėl užsivesdavo. Bet jeigu grįždavai negreitai, jokia užuolaida nepadėdavo: tepalai atsiskirdavo nuo benzino ir lyg kokia melasa nusėsdavo į automobilio bako dugną. Taigi kai vėl užvesdavai variklį, paleisdavai dūmų uždangą, nė kiek neprastesnę už eskadrinio minininko jūrų mūšyje. Kartą aš per patį vidurdienį šitaip užtemdžiau visą Vuds Houlo miestelį, kai gal savaitę buvau palikęs sabą stovėjimo aikštelėje. Man pasakojo, kad miestelio senbuviai vis dar balsu spėlioja, iš kur galėjo atsirasti tokia gausybė dūmų. Aš ėmiau nepalankiai atsiliepti apie švedų inžineriją, todėl pakišau sau koją - atėmiau iš savęs Nobelio premiją.
